Ir aš galiu turėti kad ir trigrašio vertą nuomonę - už tris grašius senajame Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės! Ir vėl dėdė Vernonas pasiekė lauko duris, tačiau Dudlis neišėjo paskui jį. Apėmė siaubinga baimė dėl draugų.

Man tave čia Dievas siuntė, Tik mane ne tau!

Ar turite galimybių pasą?

JONAS AISTIS I Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausi čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškas urvus, kai debesis kybo jau visai arti - virSum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, - kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais - tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, - nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?

Sakyk man, Tula, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti į tuos tarsi anas debesis pakibusius klausimus - tik tu, nes gamta mieste visuomet truputėlį netikra - pernelyg iškilminga ar ką? Dar ne dekoracija, ne muliažas, ne butaforija, 7 bet jau ir ne gamta.

Kodėl ilgis yra ne tas pats, kaip ir aprašymas? Mes išmatuokite ilgį plaukų, kai plaukai bus ištemptas į tiesias, banguotas ir curl plaukų tekstūros bus daug trumpesnis, palyginti su tiesūs plaukai, atkreipti dėmesį į tai, kad prieš jums pirkti, Ačiū! Kodėl svoris yra ne tas pats, kaip aprašymas?

Sakau tau. Užlūžusį, šleivą šešėlį metu ir ant Bekešo bei jo karvedžio Vadušo Panoniečio kalno, kur tebekybo ir tas grasus, audros dulkių pritvinkęs debesis Tavo būstas, Tula, prikabinėtas blausių paveikslų, kuriuose pelija duona ir ganosi romių gyvulių bandos, jis užverstas dėžėmis su knygomis, reprodukcijų aplankais, visokiausiais užrašais, drabužiais, dėžėmis su balsais bravo pažintys rodyti ketaus prisiminimais, būstas, kur dažnai užspringsta vandentiekis ir kurio paveiksluose senuose bokaluose slūgso į rudus kristalus sustingęs vynas; aš ateinu į tavo vos pravertas sausas lūpas, už pažintys olsen 42 metų juoduoja burnos ertmė - ten, ten slepiasi lėtai, kone skieme- 8 illmis tariami tavo žodžiai - visi jie svarbūs tik man, kalbėk, TUla: jie juk kyla iš pačios glūdumos, iš visų vietų, esančiųtavo plokščiame, kantriame, stingulio, kančios, ligų ir abejingumo nualintame kūne Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu Vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčio šunims, kai kertu Vaiduoklišką Olandų gatvės magistralę ir pro Filaretų gatveles kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, - visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jų seniausiai nebėr Savo pėdomis patižusiame sniege tarsi braižydamas llo kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės Jau čia aš, jau čia, o virš Bekešo kalno tebekybo anas dukslus debesis, tikriausiai jau sustingęs į padą, sukietėjęs kaip pilka betono plokštė - iš kitados skaidrių lietaus lašų jis jau virto kūnišku negandos pranašu, o aš einu pas tave, nebodamas ne tik žvarbos, bet ir nevilties, vėlaus meto, prie tilto turėklų Stovinčio aklo žmogaus su mėlynais akiniais; jau nebeįžiūrėdamas tiltų, žengiau į putojantį, dūstantį vandenį ir slidinėdamas nugludintais akmenimis ropščiuosi į tavąjį, Tula, krantą, ir man atrodo, kad virš mano galvos sumėlynuoja didžiulis alyvų keras, - skinu ir laikau rankose po purią kaip švarus baltas debesis alyvų puokštę - svaiginančią, garbanotą, lcupiną gyvybės, varvančią sidabrinėmis čiurkšlėmis - ir 9 svyruodamas iš nuovargio einu baltas dvivėres duris, ant kurių kabo kulkų išvarpyta mėlyna pašto dėžė, ir jau esu, Tūla, vos už kelių žingsnių nuo tavęs, tavo kimaus balso, bravo pažintys rodyti ketaus skaidulų, slapčiausių tavo kertelių Virpteli mano juslios, miesto išdirgintos šnervės, bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti; todėl drauge su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, 10 kfllp tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas, ir tada, tada visai netikėtai melsva alyvų k e k ė su dviem žaliais lapais nukrenta tau ant krūtinės - aš lUmojuoju šikšniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus - kekėmis, pluoštais, šakelėmis: violetinės, žalsvos, lukepusios į žiedų krešulius, švelnios alyvos, žinai, tokios pražysta ir nužysta sulaukėjusiuose užmiesčio sodeliuose, kur kitados stovėjo sodybos - pamiškėse, ant jau sueižėjusių pamatų Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam ore, apskleisdamos lledais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi bravo pažintys rodyti ketaus ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kekės, puokštelės, liedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.

Gregory - David.roberts. .Kalno - seselis.2016.LT

O aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą - tikram šikšnosparniui bravo pažintys rodyti ketaus taip neatsitiktų! Niekas nemato, kur jis varva O kurgi?

  1. Dviračių turas po Madridą - Trixi Bike Rental & Tours
  2. Gregory - belovely.lts. .Kalno - seselisLT | PDF
  3. Corona pažintys fabrizio
  4. Detali ir nemokama įmonių, organizacijų paieška pagal pavadinimą, įmonės ir PVM kodą, adresą, darbuotojų skaičių.
  5. Read more Citation preview J.
  6. Keptuvės, dangčiai
  7. Kęstutis Demereckas | belovely.lt

Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audeklą ir jau kapsi ant juodos klinkerio plytos po tavo amžinuoju guoliu, Tūla, Tūla Gulėdamas aukštielninkas ant pilkšvos palangės, aš dar pamatau, kad debesis užgulęs Bekešo kalną staiga krusteli ir švilpdamas neregėtu greičiu pasileidžia tiesiai į namus su absida ant Vilnelės kranto, tiesiai į mus, į tave, Tūla, į mane H II Anuo metu Tula gyveno tarp dviejų tiltelių - dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu.

Ir j savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju - institute reikalų ji nebeturėjo.

Kęstutis Demereckas

Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu - ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su abside glaustosi ji, Tula, - šmėsčioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius - skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas Dengtasis tiltelis iš tolo atrodydavo netgi prašmatniai; darganoj ant matydavau, kaip ant jo sustingsta jaunos poros su plačiais apsiaustais ir siaurutėm vos virš kulkšnių kelnėm.

Andai juo dar pūškuodavo masyvios savivartės - tiltelį Valdžia sugalvojo ne plebėjų ir lindynių laikytojų patogumui, p tam, kad statant menų rūmus būtų arčiau vežioti plytas, rmatūrą, plokštes. Viską, ko tik reikėjo meno. Bet nusėdo statybos dulkės, nuslopo ir bravo pažintys rodyti ketaus kvapai - vėl užkvipo suodžiais, pamuilėm, katšūdžiais ir vos VOS - Užupio alyvom. Varnalėšos juk nekvepia, po virtinės metų pasakys man Tūla, mudu gulėsim varnalėšose už instituto, spjaudydami į vandenį ir žvaigždes, viskas bus išgerta, 0 ašarų ir kraujo aš negeriu!

Ir dar dantimis aš irgi nebegriešiu, žinok! Bravo pažintys rodyti ketaus gal ir ne taip.

Informacija užsakovui

Gal tik Uždėsiu savo dumbliną plaštaką ant jos varliško, katiško ar Jriežiško pilvo, ir tie penki mano pirštai - visas išsekęs delnas - taip ir susigers, liks įsispaudęs į jos plokščią kūną iki pat mirties, o ir po mirties O gal lr ten nebe. Gal nebe. Bė galo sunku man vynioti šitą prikepusį tvarstį nuo tų metų medžių, krūmų, kalvų, nuo žmonių amaro.

Skusti kruviną tinką ir baltinti skliautą virš Bekešo bokštelio. Ne mano jėgoms toks darbas, ne mano ir rūpestis, nes laikas, įstrigęs tarp Tūlos šonkaulių, pakibęs anų laikų voratinkliuose, įsisukęs į jos siūlų ir adatų dėžutes, jos suknių ir švarkelių klostes, sudulkęs jos dėžėse su naiviais piešiniais, ir kruopščiai rašytu sapnų sąsiuviniu, jau nebe mano, nebe jos rafinuotų skustagalvių ir freskaveidžių bičiulių mėšlun- 13 gio tąsomais ar dirbtinai sudvasintais būsimųjų valdininkų ir savižudžių veidais, netgi ne to apsišaukėlio litografo bespalvėm blakstienom ir baltais kaip virta druska plaukais.

Visi provincijos miesteliai panašūs kaip du vandens lašai, nors manosi esą skirtingi. Jorge Luis Borges Prieš keliolika metų traukiniais ir pakeleivingais automobiliais keliavau iš Europos iki tuometinės Lenkijos ir Lietuvos pasienio užkardos, ties ja ir įstrigau: atrodo, iki Lazdijų netoli, bet pėsčiomis kulniuoti tų vienuolikos kilometrų nesinorėjo.

Mostelėjau taip damas į ilgąjį vienuolyną už jos sukumpusių pečių. Gynau, kaipgi, netikėtai atsiliepė lietuvė moteris, o ką?

Jis, rodos, neblogai mokėsi gimnazijoje, pjovė popiermalkes Vokietijoje, Vargo nukakęs į Ameriką - iš pradžių, žinoma, kaip ir visi dipukai. Bet padūsaut prie vienuolyno Zigmas nebuvo atėjęs. Taigi Florijonas ir Zigmas, tikrų tikriausi mano pusbroliai - jiedu dar atmena niekad mano nematytą senelį Aleklandrą, kuris metais susmuko prie šulinio ir daugiau ' nebeatsikėlė - į savo prieblandoje skendinčią gimnaziją skubėdavo kitu tilteliu, jis ir šiandien stovi užsiregistruoti pažinčių laiškus rimtas, tvirtas, caro laikų ketaus turėklais ir amžinom, tašytų akmenų krantinėlėm abipus.

bravo pažintys rodyti ketaus

Jei kartais skubi iš senamiesčio pusės, tai perlėkęs iltą tiltą iškart atsiduri Malūnų gatvėje, šmurkšt pro arką - 15 ir jau namie.

Pakeliui tebestūkso beveik apvalus Pilsudskio laikų elektros transformatorius - o gal ten pilsudskinė telefono pastotė?

bravo pažintys rodyti ketaus

Graži cerkvė, nors ir sunki kaip turgaus imtynininkas, esu stovėjęs prie didžiulio jos ikonostaso, traukęs į šnerves jos aitrius smilkalus, o Tūla tampė skverną ir kuždėjo: einam iš čia, einam, žiūrėk, senės jau murma, šnairuoja j mus, einam Nei kas šnairavo, nei ką, išėjom tuomet laukan, patraukėm paupiu, aš vis ramsčiausi į metalinius turėklus - ne tilto, krantinės; tokius dar galit pamatyti prie Arsenalo ir ties dengtuoju tiltu - geri, mieli turėklai, kai kojos slysta ir pinasi, kaip gera uždėti ant jų įkaitusius delnus ir uosti nebe prismilkytą šaltą orą, o dusinantį vėjo šuorą Tokie pat turėklai, tik kitapus Vilnelės, tamsavo ir už Tūlos langų, ji jau gyveno pas Petrylą, name su apside, tik taip retai mudu pro tuos langus pažvelgdavom, bet žvilgtelėję pirmučiausia išvysdavom besilydančią žarose, masyvią pažintys idėjų daugiau nei 50 aukštakrosnė Bernardinų bažnyčią - tuomet ėjo gal penkti metai, kad mano tolimas bičiulis juodabarzdis Jurgis dengė jos stogą blyškiom kaip raudonoji vėliava virš partijos komiteto čerpėm.

Jurgis buvo ne stogdengys, ne, darbų vykdytojas, jis stovėdavo žemai ir užvertęs stambią, uždėtą ant kresno kūno galvą šaukdavo: ei!

bravo pažintys rodyti ketaus

Dar ne pietūs, kur lipat?! Jurgi, sakydavau, kai su juo ir jo darbininkėliais ankštoje kontoroje po krištoliniais skliautais degtinę užsikąsdavom kilkėmis pomidorų padaže, Jurgi, ką tu sau manai, šitaip voliodamas 16 rnių?

Japonijos Karosas Furin Windchime Ketaus Šventyklos Sodas Namų Dekoro Mėlyna

Tamsus, barzdotas ir niūrus kaip Kasparas Bekešas gis nė nešyptelėdavo, neimdavo verkšlenti, kad nėra pini, kad meistrai niekam tikę, o šitie - jis parodydavo jaunus "gdengius-latrai!. Išgerk, išgerk, tau dabar eilė, tiksumuriavo, ainam, vyrai! Jurgis jau buvo paženklintas vaškiniu Ities antspaudu, nejau pats šito nesuvokė?

Toks ženklus "o tasai šaltas vaškas jo rusvam veide Gal nenorėjo nuSti?

bravo pažintys rodyti ketaus

KiekVVienąkart stabtelėdavau ten, aikštelėje šalia senojo korpuso, jfgl buvusio vienuolyno - saulėtą dieną mirgėdavo visas vos Užmatomas miestas, bet akys pačios tučtuojau susirasdavo ftudoną Bernardinų stogą - jis buvo artimas mano ir Tūlos kaimynas, jį dengė velionis barzdyla Jurgis.

Jurgis mirė, o per kitus aštuonerius metus jo darbininkėliai taip išdraskė bažnyčios sienas, taip išgremžė jas - tas darbas vadinosi zondavimu! O juk žaliais aliejiniais dažais kone metrinėmis raidėmis aš tuomet - girtas, žinoma, - užrašiau jos vardą, neva išvertęs jį į kažkokią svetimą kalbą - THULLA!

Papildoma informacija

Kas tada išlupo iš mano rankos teptuėmė plūstis? Bene pats Jurgis? Gal tu, velnie, žinai, ką dabar veikia Tūla?

  • Splitas liežuvis pažintys
  • Pažintys nick notas
  • Šiaurės Atėnai » Esė
  • Taileris greitasis pažintys
  • Pajuskite Ronaldo ir Co.

Chtoniškojo pasaulio gyventojas, senas idiotas, nors šiaip - labai mielas padaras ant metalinių durų ringės Ar žinai ką nors? Kitados nubudęs naktį, bravo pažintys rodyti ketaus nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą pačią bokšto smailumą ir dalį grakštaus bokšto. Aurelita Bonopartovna miegodavo kitame kambaryje su savo mažamete dukrele Eva Gerbertovna, o jųdviejų senelė ir motina Helena Bžostovska naktimis gerdavo virintu vandeniu skiestą raudoną vyną, klausydavosi Pendereckio ir Vivaldžio plokštelių ir virtuvėje iš liepinių pliauskų iki aušros skaptuodavo piktos fantazijos kupinas apeigines kaukes - Užgavėnių, japonų ir Užupio gyventojų Bet ne, gal aš ir prasimanau.