Hariet nepavyko nutūpti iš pirmo karto, o tai reiškė, kad egzaminas neišlaikytas. Vis tik reik ką nors tokia gimtadieniška proga pakeverzot. Trumpam pasivaikščiojau po miškiuką, įkvėliau pušelių aromato. Taigi, kaip rašo -ė gerbiamas filosofas: "Autentiškiausias kasdienybės indeksas yra nuobodulys, nuo kurio bėgama į karštligišką veiklą, aktyvų gyvenimą, šventes, pramogas ir kitas tariamas nekasdienybės salas. Surasti Devilstone nebuvo sunku - tereikėjo orientuotis į gausų metalistų ne tik ir įmantriai - bet nebūtinai skoningai - taituiruotų būtybių srautą. Tikrai nebesinori kaip nors aktyviau sociolizuotis.

Taip, Arvydai, pats matai, visgi kalba labai sunku pasitikėti. Gaila, tavęs gyvo nesutikau, bet ką aš tau būčiau galėjęs pasakyti, ko ir pats nežinotum? Todėl geriau patylėkim. Tu, sugrįžęs į absuliučios laisvės namus, nebūtį, aš, vis dar saikingai išsipisinėdamas jos link klibinkščiuodamas esu? Čia ir byb Te egzistencinė ironija, humoras ir skepsis lydi mus, nelaimingus kalės vaikus, nuo lopšelio iki grabelio!

Šiandien po darbo išeinant iš Pergalės dalino sargai greitasis pažintys canterbury kubos dovanėles saldumynų rinkinukus, kaip kitaip. Kadangi esu įdarbintas netiesiogiai, išaiškėjo, kad dovanėlės man nepriklauso.

Pirmą akimirką pagalvojau - dirbu kone už du, nes mano porininką atleido, - o dovanėlės nepriklauso? Tikrai tą akimirką visai nelojaliai norėjosi fabriką velnio subinėn pasiųst, kad vaikučiai dantukus sveikus išsaugotų ir klastingo lėtinio diabeto išvengtų.

Važiavau autobusu ir nepaguodžiamai kinkavau galva - dirbu vos ne už du, o dovanėlės nepriklauso! Ir bybys jų nematė, tų dovanėlių, išlipęs po pusvalandžio savo stotelėje kamščiai, nors tik trys valandos dienos. Kur tie ratuoti hominidai tokiais kiekiais tokiu ankstyvu metu važinėjas? Bus ir dantukai sveiki, ir lėtinio diabeto klastų galgi šioj dekadoj išvengsiu. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, neveltui senoliai bylojo. Bet vis tiek ariu vos ne už du! Nebeilgai, nebeilgai Šiandien nelauktai netikėtai sužinojau - nuo gruodžio 23 dienos iki Naujųjų metų "Pergalė" su visa savo mašinerija ir žmogiškaisiais resursais išeina atostogų!

Reiškia, atpilsiu paskutinę savaitėlę ir Tik ar ilgai? Mėgstam, oi, mėgstam mes, žmogystos, kvailus klausimus uždavinėti. Verčiau jau prie arbatos puodelio be jokių pagražinimų ir melodraminių išvedžiojimų iškilmingai skelbiu šiuos metus Arbatos Metais - daugybė rūšių išbandyta, įvairiausių skonio niuansų aptikta lengvai kofeiną ir naudingas nuotaiką gryninančias amino rūgštis įsisavinti ir pamėginti ateities-praeities negalimumu sielos negluminti.

Nes juk nieks tiksliai nežino, kas bus tuose skaičiukuose, todėl TAIP ar NE neturėtų kažko esmingo Camellia sinensis gerbėjo egzistencijoje pakeisti.

Žodžiu, turim iki švenčių ir naujako dar kažkiek dienų, gal dar ką nors per tą laikotarpį visgi be laiko sąvokos sunku išsiverst! Ganėtinai įkyrėjo registruoti ir prižiūrėti visus konditerinius procesus - pasiryžau iškeisti saldumynų gamybą į daug mielesnį alaus turizmą. Mat paskambino netikėtai?

Arūnas Filadelfijus ir pranešė: renka šaiką kelionei į Rygą - reiks nepametant galvos? Kas aš toks, kad pabūgčiau!

Įsikūrėme jaukiame nuomotame butuke šalia Dauguvos upės ir išdrožėme į An adventure for every beer lover taip kelias buvo pristatytas lankstinuke.

Pirmadienį, lapkričio 18, Latvija turėjo švęsti nepriklausomybės dieną - namai šventiškai apšviesti, ant pastatų fasadų ir šaligatvių sumirguliuoja projekcijos, lazerių ugnys virkdo akiduobes ir tinklaines. Tiktai oras kaprizingas - nors ir nešalta, bet akinių stiklus aplipdo dulksna.

Pirmas mūsų kelionės punktas - Alkimikis darykla. Medinis pastatas, interjeras galgi pernelyg tvarkingas tokiai užeigai, prie baro stovi barzdoti-tatuiruoti-auskaruoti barmenai. Vėliau įsitikinom, kad kitokių į tokį atsakingą darbą turbūt ir nepriima. Kartus skalsus 8 laipsnių gėrimėlis, bematant pripildęs kraujagysles pozityvios mielių dvasios. Vėliau sekė Kanepes CC kultūros centraskelyje pažymėta 5 numeriu. Ot, čia pažinčių svetainė 20s pradžioje puikiai atitiko undergraunderio-alaus mėgėjo dvasią.

Visa aplinka pasitrynus, nučiupinėta, bet sava. Gaila, kad mus užklupo vėsokas metų laikas, galėjai nesunkiai įsivaizduoti, koks pasiutęs gyvenimas verda šiltesniais orais didžiulėje terasoje buvo ir grilius, ir ryškiai išpaišyta karvė.

Po antro bokaliuko pasijautėm distrikte lyg namie. Kaip kitaip. Kojos eikliai nunešė į dar vieną daryklėlę - šįkart į Ziemelu Enkurs. Užlipom į antrą aukštą pro dviračių taisyklą įdomus derinys. Viskas ten pasirodė besą susiję su marinistine tematika - ir alaus pavadinimai, ir barmenų tatuiruotės, ir barzdos, ir auskarai, ir Mano kompanionai gyvenimo, atsiprašau, alaus kelyje pasiėmė paragavimui po 4 rūšių mėginėlius, aš, prisiminęs savo šaunias upeivio dienas, ryžtingai griebiau flagšipą El Capitan.

Savaime suprantama, IPA. Įsidėmėjau grindis ir tualeto sienas, išklijuotas maišais nuo kavos pupelių. Prasukom dar pro kelis distrikte pažymėtus taškus, bet neužsibuvome: Vest sunkiai radom įėjimą į vidų gal jau tikrai rūšiniai salyklai ėmė juokinga pažintys aprašymą santrauka klastingą galią rodyti?

Deja, visos vietos rezervuotos. Zobens un Lemess okupavo barzdoti metalistai, jei ne putoti bokalai, būtum nesunkiai anuos sumaišęs su musulmonų fundamentalistais. Autentikoje radom tik 3 pilstomas alaus rūšis, tad musų nelauktai išpuikusioms gerklėms tai buvo per menkas penas. Bent jau interjeras estetinį nusiteikimą paglostė: Filadelfijus net ant gausiai purškiamais dažais išpaišynėtos sofutės įsiamžino. Galiausiai patupdėm savo išvargusias šiknas Labietis darykloje. Ot ten tai tikrai tikrai alaus marios.

Pati geriausia šioje šviesioje ašarų, atsiprašau, alaus kelionėje, vėliau apibendrinsiu. Maloni aplinka, viduj ir išorėj. Pagautas kelioninio alaus įkarščio pabandžiau deginto Kapracis juodo elio. Štai čia šiek tiek ir apsigavau - buvo laaaaabai sudegintas. Laimė, kad susimetėm tryse pabandymui, pasiraukę išlaižėm. Galiausiai ištrūkom iš mielaširdingų alaus distrikto greitasis pažintys canterbury kubos ir visai nepastangiai bandėm prisiderinti prie Senamiesčio turistų minios, todėl neprisiderinom.

Mus nešė salyklo dvasia, o juos Paskutinė stotelė nuvedė mus į kažkokius pavadinimas neužsifiksavo alaus namus. Prieš miegą pasistiprinau Bitter than your mama dviguba Greitasis pažintys canterbury kubos.

O pakirdus iš įpratimo apie aštuntą ryto net galvos nebarškėjo. Maloniai keista. Todėl ir rytinė puero arbatos dozė tebuvo reikalinga vakarykštį kartumą nuo gomurio nuplauti. Taigi galiu drąsiai teigti, kad projektas "socialinių realybės konstruktų pritaikymas ir minimalus valdymas maisto konditerijos pramonėje" sėkmingai tęsiasi.

Pergalė su visu savo žmogiškųjų ir mašininių resursų kontingentu manęs kol kas nenugalėjo. Praėjo mėnuo, apsiuosčiau, apsipratau, kojas sušilau, susidariau bendrą vaizdą ir veiksmų planą. Bet iš tikrųjų viskas suplanuota už mane, taip sakant, kas netingi, tas ir gieda. O ne tinginių, taip vadinamų spartuolių, taip vadinamų entuziastingųjų vergų įmonėje nors vežimais lifteriais vežk. Panašiai kaip vištidėje - laksto vištos, kaip tik mokėdamos kudakuoja, bando savo pamišėlišku rėksmingumu net gaidžius imituoti o gaidžiai, atvirkščiai, mokosi kudakavimo iš vištųir joms atrodo, kad tai jos gano visas kitas vištas, ir tik dėl jų fabrikas dar nesugriuvo ir sėkmingai gamina produkciją, o laimingi vaikučiai iš to neapsakomo dėkingumo grūdasi grūdus, atsiprašau, saldumynus į burnytes saujomis.

Jei bandytum kreipti dėmesį į tokį vištų-gaidžių ansamblio pasirodymą, greitai nuprotėtum, ir kartu su anais pradėtum gerklę laidyti. Visgi prieš kelias dienas nebeapsikenčiau ir į vienos ypač šūstros vištos riksmą atsiliepiau grėsmingu NERĖK!

Teko į broką vežti, kad permaltų Štai jums ir vietinė techninė terminologija. Bet jei nereikia kovoti su vietiniu gyvulių ūkiu, viskas daugmaž pakenčiama: kvapai malonūs, šilta ypač aktualu dabartiniu metų laiku"bloguosius" angliavandenius tiesiogine to žodžio prasme furomis vežk, bet jei saikingai, taip sakant, tada dar įmanoma: rytą du Gaideliai sausainukaipriešpiečiams viena Fortūna Black helouvyno proga su anglies milteliaisviena Meška Šiaurėje pietums.

Ir jokių zefyrų, ten bemaž grynas cukrus! Prasidėjo nauja savaitė Tiksliau, prasidėjo savaitė, kuri turėtų žymėti taip vadinamą neeilinį Dariaus T. Ir iš tikrųjų, taip netikėtai viskas susiklostė - atrodė, tiesiog vykdau kažkieno kito komandas, o gal ir iš tikrųjų už mane kas nors pa sąmonėje vadeles tampė Žodžiu, aną pirmadienį 09 30 nuėjau į pokalbį su darbdaviu, antradienį užsisakiau ir gavau akinius greitasis pažintys canterbury kubos kažkokie nelaimingi kalės vaikai nufirfinopasitikrinau sveikatą tinkamas su regėjimo korekcijaišklausiau higienos įgūdžių maisto tvarkymas kursą, trečiadienį pasirašiau sutartį su laikino įdarbinimo firmele, ketvirtadienį pridaviau dokumentus darbdaviui, ir penktadienį - še tau kad nori ar nenori - jau esu ne koks tai sumautas visuomenės priešas, norėjau pasakyt, bedarbis, o Vilniaus Pergalės Šiaulių Cecho buvusios Naujosios rūtos konditeris.

Aišku, pernelyg skambiai pasakyta: esu pakuotojas, krovikas, pagalbinis darbininkas, atsitiktinis gaminamos produkcijos degustatorius zefyrai, vafliniai saldainiai, griliažas, sausainiai, bambonkės.

Pirma darbo diena buvo tikras miglynas - keturi cecho aukštai, ir visur viskas neaišku. Gausybė įrengimų ir gamybos linijų gaudžia, moteriškos būriais šmirinėja, meistrai surauktais antakiais žvalgosi ir visomis kryptimis siuntinėja sunku neužkliuvus ir minutei atsipūsti, iškart suranda įdomios veiklostik retkartėmis sustoji ir panagrinėji gaminamos produkcijos etiketes: labai daug pusiau ir pilnai hidrintų palmių branduolių riebalų ir dar daugiau cukraus.

Tad turėtum būti labai pakiliai nusiteikęs, kad galėtum saldainukus pavadinti tikrai pilnaverčiu maisto produktu. Ir pradedi gps pažinčių programa, ir nebežinai, kam atstovauji - sveikos gyvensenos adeptams ar konditeriams. Bet juk saikingai vartojamas net gyvenimas pusiau sveikas. Žiūrėsim, kaip vystysis tolimesnė cechinė-konditerinė karjera. Jei ne pergalė, tai bent jau dalinės lygiosios.

Beje, kvapas ir švara darbo vietoje dirbam baltais chalatais pasipuošę ir vienkartines kepuraites išdidžiai ant galvų užsimaukšlinę, lyg kokie farmacininkai gerokai kompensuoja kitus nepriteklius, tai tau ne kokia plastmasė, metalas ar mediena.

sms pazintys:belovely.lt

Anų arčiau burnos išvis geriau nekišt! Rašau jau gerokai į rudens teritoriją įžengęs. Nors rudeniu tik labai iš tolo tekvepia: orai saulėti, dienos šiltos, beržai dar tik labai kukliai keliais lapeliais gelsvai nusispalvino, nuotaikos irgi dar inertiškai vasariškos, tiktai pati diena žymiai patrumpėjusi, - pusė devynių jau tamsu.

Sesuo su dukrytėmis pabuvo Lietuvoj dvi savaites ir grįžo į savo amerikonišką kasdienybę. Smagumas buvo neišpasakytas tas dienas kartu leisti: blaškytis po Šiaulius, Palangą, Radviliškį Bet po smagumo - kad ir giminiškai pakilaus - visada atsiveria praeinamumo melancholija ir tuštuma. Bet kitaip manding žmogui ir neduota: niekaip jam neišeina belaikėje dabartyje įsikurti, visada ilgisi šviesiųjų praeities momentų arba iš anksto ruošiasi mėgautis arba nerimauti ateities numatomais įvykiais.

Įvykiai realizuojasi - dažniausiai sklandžiau negu buvo tikėtasi, nes gražius prisiminimus kaupiantis ilgalaikės atminties sąmonės?

pažinčių svetainė bang

Patartina dar įsimintiniau bei šventiškiau. Bet kokiu atveju liks ilgesys, kurį pravartu kaip nors nuslopinti, užmaskuoti: panirti į darbus, naujus projektus, imtis kūrybos, sportinės veiklos, interjero dailinimo, grožio terapijos ar kulinarijos.

Ir tik laimingiausiems pavyksta tą ilgesį apšauti - nedelsiant, tuoj pat pakišti jam kitus, ne mažiau vertingus išgyvenimus. Betgi apie tai ką tik ir kalbėjau. Taip aš ir padariau - tik Ritai su mergičkom išskridus nutariau sutikti rudenį savo neprilygstamoje Radviliškio fazendoje. Dėl to nusigabenau ten ne tik didžiulį daržo gėrybių arsenalą, bet ir visą muzikinę aparatūrą, nes akustika name afigiena.

Visomis išgalėmis mėgavaus banaliausiais dalykais: gamindavaus valgyti, kuisiaus po ūkį, rinkau obuolius krituolius, pjoviau žolę, aižiau pupeles, drožiau pasivaikštinėti po apleistus kolektyvinius sodus, vakarais sutemus nes geriausiai skamba klausiaus svaigios muzikėlės saikingai užsigerdamas lengvais gėrimais.

Paėmus eilutę iš Mika Valtario Sinuhės Egiptiečio: "tebebuvo kažkas užkrečiamai drąsu ir linksma. Ir vėl turiu adaptuotis mieste ir uždavinėti kvailus, bet privalomus klausimus: o kas toliau? Kaip būti, kad būtis neužsipultų visa savo rūstybe arba lengvumu, kaip kad šiuo metu skaitau M. Kunderos knygelėje. Žemės greitasis pažintys canterbury kubos visada gelbsti: nukasiau bulves, derlius neypatingas, bet ir aš neypatingas bulvių gerbėjas, tuoj ateis eilė morkoms ir kopūstams.

Žodžiu, lengvai valstiejauju. Bet vis tiek po truputį dūmavoju, ne laimei, smegenys vis dar savo vietoje. Blogiausiu geriausiu atveju eisiu į dviračių gamyklą dviračių surinkinėti.

Aš labai mėgstu dviračius. Atvyko iš Amerikos sesuo Rita po šešių metų su dukromis Greta 13 ir Stela Nusimato aštuonių dienų intensyvi viešnagės programa: Šiauliai, mamos daržas, Radviliškis, Palanga Netgi iki pat alkūnkraščių paniręs į kasdienybės konformizmą ir banalybę cha cha:kartais turi nors neprivalai: sukrutėti visomis galūnėmis, ištrūkti iš santūrios buities gniaužtų, pakeisti aplinką, kūno buvimo erdvėje koordinates.

Arba tiesiog nesipriešinti ir pritariančiai sukinkuoti galva, jei kas pasiūlo trumpalaikes prasiblaškymo galimybes. Taip nutiko ir su Mindės pasiūlymu. Mat atskrido iš Amerikos, Indianos, jo brolis Gediminas aplankyti artimųjų ir gimtųjų vietų. Išbuvo Gedis čia virš dviejų savaičių - padoriai atšventėm ir sutiktuves, ir išlydėtuves su priklausančia greitasis pažintys canterbury kubos orkaitėje kalakutiena. Bet štai ėmė ir netikėtai? Sėdom į nuomotą mašiną ir tryse išvažiavom į Vilniaus oro uostą, išskraidinsiantį Gedį atgalios į naująjį pasaulį.

Tądien orai nutarė iškrėsti tikrą šunybę - po ilgesnės sausos pertraukos kone pusė kelio pliaupė liūtis. Visgi laimingai nusigavome į saying hello pažintys uostą, atsisveikinome su Gediminu. Bet grįžti atgalios į Šiaulius su Minde neskubėjome - išsikėlėme misiją aplankyti jo tėvą Zenoną, su savo klajūniška nenuoramos dvasia nusidanginusį į Dūkšto miestelį Ignalinos rajone.

Autobusų stotyje sėdome į autobusiuką ir po dviejų su pusė valandos ne itin konfortiškos kelionės atsidūrėme minėtame miestelyje pastaba ateičiai: po pusvalandžio į tą patį miestelį būtų išriedėjęs traukinys; kelionė būtų trukusi pusvalandžiu trumpiau, taigi būtume atsidūrę tuo pačiu metu, bet daug patogesnėmis sąlygomis. Išlipęs iškart nufotografavau kelio ženklus: Ignalina 27, Zarasai Žodžiu, pusiaukėlė. Zenonas be jokių nereikalingų preliudijų iškart patraukė link savo būsto.

Bet pirmiau užsukome į parduotuvę pasirodo, jų mažyčiame miestelio centre įsikūrusios net trys! Prisispirkome būtino išgyvenimui maisto ir Ir štai mes stovime prie dviaukščio tiksliau, 8 butų daugiabučio. Šiek tiek aptrupėjęs, šiek tiek pasidėvėjęs, bet vis dar stovintis, o svarbiausia - su visais patogumais.

Dviejų kambarių butuke buvo įsismelkęs ne itin kokybiškas kvapelis, akivaizdžiai gyventojas per mažai vėdino savo palocius. Iš šiaip Zenonas pastebimai pasikeitęs, atmintis pašlubavus, užsiciklina ant tų pačių frazių, nejau senatvė su daktaru Alzhaimeriu ar kaip ten jis?

Neabejotinai reiktų pas specialistus pasirodyti, oi reiktų. Bet mes ne dėl to čia susirinkom, kad išradingosios senatvės pokštus aptarinėtume.

Tikiu Dievą - Rodeio

Pasistiprinom po kelionės maistu ir Ganėtinai įspūdinga medinė bažnyčia, o šalia jos parkelis su gausiais suoliukias ir ežeriuku su ilgoku tiltu.

Tik vanduo labai jau dumblėtas - akivaizdūs sausros padariniai. Nulingavome prie daug didesnio Parsvėto ežero. Esam ten maudęsis ankstesnių išvykų į Ignalinos rajoną laikais. Čia situacija panaši - paplūdimy privežta daug gražaus smėliuko, bet vanduo toks dumblinas, kad net nežinai, kokiu būdu savo mažne vykusius plaukimo gėbėjimus pademonstruoti.

Tuo metu žemę užklojo nauja liūties banga, bandanti paneigti mūsų samprotavimus apie sausrą. Net su skėčiais smagiai permirkome. Skubinai grįžome į namus. Ir vėl pasistiprinom maistu ir Miegoti nudrožiau daug vėliau nei būčiau geidavęs - dėl Zenono ir sūnaus Mindės ne itin ramių diskusijų bei abiejų karšto būdo.

Bet tai juk seniai niekam ne naujiena. Šiek ne tiek pamiegojome, kukliai papusryčiavome ir išsibeldėme iš Dūkšto Yra viengungis o pažintys traukinuku.

Vežė jis mus linksmai pro pušynus tik labai saikingai kartkartėm iškirstus ir greitasis pažintys canterbury kubos gražius gamtovaizdžius iki pat Vilniaus. Turėjom dvi laisvas valandas iki kelionės į Šiaulius. Paklajojom po saulėtą Vilnių - didysis kačių gerbėjas Mindė labai norėjo užsukti į Kačių kavinę. Radom ją visai netoli Katedros. Liepė mums ant batų užsidėti maišelius, nusiplauti rankas, kad katinėlių kokia nors zaraza neužkrėstume. Katinėlių buvo įvairiausių spalvų ir plauko: rainų, baltų, juodų, margų.

Gulėjo sau ramūs, lyg išdresiruoti, ir leidosi lankytojų kalbinami, glostomi, kedenami. Pažiūrėjom, pasisveikinom, paglostėm, nufotografavom. Išgėrėm po bokalą alaus į mielų gyvūnėlių sveikatėles. Rainis atsidėkodamas netgi ant mano neapdairiai palikto ant grindų lietpalčio įsirangė ir taikiai užsnūdo. Gera miestelėnams su gamta ir gyvūnija nors tokiu netradiciniu būdu susijungti Išpuolė labai netikėtai turiningas ir įsimintinas savaitgalis.

Kelios dienos prieš pagrindinius įvykius paskambino amžinas draugelis Vaidotas pažintys show casting call pasiūlė važiuoti į Devilstone festivalį pasiklausyti metalistų ir ne tik riaumojimų ir malonaus gitarų ir ne tik skambesio.

Kas aš toks būčiau, jei atsisakyčiau? Atdūmiau šeštadienį į Vilnių, sėdom su broliais Puklevičiais Vaidotu ir Aidu į išsinuomotą City Bee pežo, ir po geros valandos buvom Anykščiuose, kur trečia diena ir duzgė minėtas festivalis. Vis dėlto tai nebuvo kelionės pabaiga; visada pravartu turėti papildomus kozirius.

Mat naktį ketinome praleisti už 15 km nuo Anykščių stūkstančiame Burbiškio dvare nemaišyti su tokį pat pavadinimą turinčiu dvaru Radviliškio rajone, kur pavasarį gausiai tulpės žydi. Dvaras tikrai padarė įspūdį: atrestauruotas, baltai nutinkuotas, su išdidžiai bokštelio viršuje plasdančiu vyčiu. Pasirodo, kažkadaise Lietuvoje greitasis pažintys canterbury kubos pridygę apie dvarų, iki mūsų dienų vienokiam ar kitokiam nusidėvėjimo pavidale išlikoiš kurių sutvarkyti tik Dar labiau širdis glostė faktas, kad dvare visą naktį šeimininkausime tryse.

Neskaitant katės Sofijos ir kalbančios papūgos Erelio. Išsirinkau 13 numeriu pažymėtą miegamąjį. Įkalėme ant drąsos šampaniuko ir bordo vynelio, užkandome Gruyere sūrio ir išdūmėme į koncertą.

Surasti Devilstone nebuvo sunku - tereikėjo orientuotis į gausų metalistų ne tik ir įmantriai - bet nebūtinai skoningai - taituiruotų būtybių srautą. Prie įėjimo dailios metalistės ant riešų užsuko medžiagines apyrankes - netgi priplojo kniedę su senovišku aparatu. Kaip ir reikėjo laukti, prisiminiau savo viešnagę metų festivalyje grojo Anathema ir Haken. Tuomet bent pusė auditorijos sudarė metalistai. Dabar vaizdelis ženkliai skirėsi: labai jau eklektiška liaudis - nuo vaikų iki brandesnio amžiaus anykštėnų.

Žodžiu, susirinko visi smagiai? Nelauktai sukilo apetitas, todėl pasistiprinome burgeriais su jautiena. Visai padorūs. Galop sulaukėme atlikėjų, dėl kurių ir nepabūgome atsibastyti į tokias tolybes - nuo pat metų pamėgtų lenkų Riverside. Kaip vėliau pasakys vokalistas-bosistas Mariušas, "mes turėjome čia būti daug seniau Nebesinorėjo gadinti tokių šviesių įspūdžiu jokiais blekeriais ar kitais pragaro šaukliais, todėl nusprendėme grįžti į dvarą ir dar šiek tiek pasivaišinti.

Nė kiek negeidaudami nuklydome nuo kelio, bet galų gale pasiekėme kelionės tikslą. Susiruošėme vėlyvąsias vaišes ir įsitaisėme Cigarų kambaryje. Sienos nukabinėtos ragais, aukštas lubas siekiančios knygų lentynos, antikvariniai baldai, didžiulis židinys, žodžiu, kaip tikrais bajorų laikais. Buvo ir šampaniuko, ir raudono vyno, ir super smirdančio kamemberto, o vėliau ir kubietiškų cigarų su 8 metus išlaikytu salvadorietišku romu. Po nerūpestingų pašnekesių užsidarėme savo numeriuose tik 3 nakties.

Manasis 13 numeris atsidavusiai saugojo ramybę - jokios bajorų dvasios nepuolė apverkti savo seniai prabėgusių gyvenimėlių nei sapnuose, nei jusliniame pasaulyje. Visgi pakirdau labai greitasis pažintys canterbury kubos - apie septynias. Varčiaus varčiaus, bet nieko daug neišvarčiau, todėl išlipau iš patalų devintą. Netrukus pabudo ir broliai. Pasidarėme kultūringus pusryčius su mėsike, sūriu, pomidorais, užgėrėme stipria Star of Menghai puero arbata.

Atsisveikinom su tikraisiais dvaro šeimininkais - Sofija ir Ereliu - ir skaidriomis sielomis iškeliavome atgal į megapolį. Atrodytų, bėga vasara ne dienom, o mėnesiais. Ir Joninės su laužais prašuoliavo, ir diena trumpėti pradėjo, ir sausra užėjo, ir tik prieš kelias dienas šiek bei tiek lietaus iš dangaus nuvarvino, bet bulvėms lyg ir per vėlu, jau su vikšrėmis sukrito, kone gali kasti, bet ką ten prikasi, žirniukus, tiktai koloradų vabalai džiaugiasi skalsiu kąsniu.

Radviliškis kažkiek pabodo - nuvažiavau praeitą sekmadienį per Kęsto gimtadienį kartu su Kęstu tiktai žolės bet greičiau šieno, po sausros tiktai ruda danga belikus su nauja benzinine žoliapjove nuskusti.

Skuta žoliapjovė pavyzdingai, kad ją kur! Mama šiuo metu ligoninėje - kardiologiniame skyriuje, įmontavo jai prie raktikaulio širdies stimuliatorių, laidus su elektrodais per kraujagysles prie skilvelio pritvirtino. Kad ritmas netriktų. Reikia tikėtis, bus tik į gerą.

dating website northampton

Vėl galės moteriškė pilnavertiškai po daržus kapstytis. Menininkas Dianius tvarkosi savo ūkį - atnaujina namą - pakviečia kartais ir mane į pagalbą. Šlubis Gintaras po pusmečio pagaliau pradėjo vaikščioti - dabar pats šlubčioja ir į maximą, ir į mėsinę.

Mano paslaugų nebereikia. Ir ačiū dievui. Visada kas nors įvyksta, net jei neplanuoji. Elektroninėje skaityklėje dar sykį peržiūrėjau "Iš širdies gerumo". Tikrai pavykęs bandymas - trumpas, konkretus, su gera juodojo humoro doze.

Vis dėlto nenusprendžiu - bandyti su leidyba kruštis, ar tiesiog ramiai sau pasninkauti su puero arbata vien juodos turiu virš 10 skirtingų blynų! Būtų gerai dar nuotraukoms rėmelius ir pastportus užsisakyti, papildysiu Radviliškio galeriją vaizdais iš Yellowsone parko. Pora yra ir su mano vienintele navigacija Nemune. Šiuo metu truputį dažinėjuosi namuose Šiauliuose, reikia pasiruošti sesikės Ritos su dukromis vizitui. Darže pasirodė cukinijos ir agurkai - daraus salotas kasdien.

Nieko geresnio ir neprigalvotum, net jei vitaminų perpildytas smegenis spaustų nenumaldomas poreikis galvoti. Jau ir nužydėjo obelys Radvilišky ir visoj šalelėjlabai gausingai nužydėjo. Bus obuoliukų rudenį. Bet kol kas dar tik vasara artinasi, su gausiai želiančia žole, šienlige ir naujais namo projektais. Mat sugalvojau antram aukšte nudažyti grindis. Spalva rudai raudona, visai gerai dera prie šviesių tapetų.

Paskuii dar prikabinėsiu nuotraukų, ir bus kaip galerijoj. Per 3,5 mėnesio parašiau juodają taip vadinamą hard-boiled detektyvinę-kriminalinę komediją "Iš širdies gerumo". Išėjo nelabai ilga - apie puslapių, bet toks ir buvo pradinis sumanymas - neišsiplečiant, bet su intensyviai besirutuliojančiu siužetu.

Kol kas tik miglotai nutuokiu apie tolimesnį kūrinio likimą - kai tokia leidybinė situacija Lietuvoj, tokia pozicija geriausia. Daviau perskaityti Leviui - nes jis lyg koks alter ego pasirodo ir šioje knygelėje. Virtualusis personažas - kompiuterastas. Kaip bus paskui, žino tik paskui. O aš rytoj, sekmadienį, vėl į Radviliškį išskuodžiu. Taip įsisiautėjo šiltasis pavasaris, kad medžiai sužaliavo per vieną savaitę: beržai nusidažė skaisčiai žalia spalva, tiesiog glostančią akį, primenančią, kad štai šitai ir yra absoliuti tikrovė ir būties orientyrai gerb.

Šliogerio motyvai ; ką jau kalbėti apie sodus su vyšnių bei slyvų žiedų puošmenomis. Rėkyvos pakrantė tapo kone antraisiais namais; numinu su dviratuku kas antra diena. Ir tik bežadis žvilgsnis fiksuoja, kaip visa gyvybė taip staiga sujudo ir suvešėjo. Su mama jau pasodinom bulves. Tiktai vienas amžinas sodininkų neramumas - kur tas lietus Lietuvoj pradingo?

Jau visą mėnesį nė lašelio gyvybės iš dangaus. Žemė virsta į pelenus - pakedeni, ir dulka. Ir trečia savaitė giedra - ir per Velykas, ir per Atvelykį, ir per tuoj ateisiančią visų darbo žmonių šventę - gegužės pirmąją. Reikia tikėtis, kad greitai prapliups. Ir lėksiu į Radviliškį drožti pirmosios žolės. Verbų sekmadienis. Saulė prasišviečia pro debesis. Pučia gana stiprus vėjukas. Tą puikiausiai galėjau patirti savo visom juslėm apart verbų mindamas dviračiu prie Rekyvos ežero.

Ir ką, numyniau. Buvau ne vienas - sutikau kelis žvejus, kurie nuo krantinės manęs net nepastebėjo, taip tyliai pro šalį pravažiavau. O gal jiems labiau rūpėjo žuvys? Bus Velykiniam stalui. Trumpam pasivaikščiojau po miškiuką, įkvėliau pušelių aromato.

Grįžau šiek tiek apšilęs, pasidariau arbatėlės - tailandietiško Jin Xuan Bet čia ne Džinas ir ne Chuanas. Arbatmedžio porūšis atgabentas iš Taivanio. Švelnus, su ryškiai juntamais kondensuoto pieno ir gardenijos poskoniais. Arbatėlių kolekcija pamažu pildosi! Iškart atidariau du sezonus - dviračio ir Radviliškio. Su dviračiu išėjo taip: sakau, numinsiu į centrą, susitiksiu su Batsiuviu, sezono atidarymo proga lengvai atsigaivinsim alučiu.

Myniau pavėjui. Nuvažiavau, atsigaivinau, ir tuo metu pradėjo lyti lietus. Ir dar priešpriešis vėjas. Tokios perspektyvos nelabai glostė širdį, todėl palikau dviratį Batsiuvio rusy. Kol kas dar nepasiėmiau, bet šiandien graži saulėta diena šiaurės vėjasgal ir pavyks pasiimti. Vakar irgi buvo tokia pat graži saulėta diena šiaurės vėjastodėl su didžiausiu entuziazmu pakėliau sparnus į Radviliškį. Pažiūrėti, kaip ten kas peržiemojo, kas naujesnio, kas blatnesnio.

Pusseserė Regina peržiemojo, netgi užsakė pora priemonių sezono atidarymo proga. Nuklibinksčiavau į visad išskėstom rankom greitasis pažintys canterbury kubos Alaus barą. O ten Staska su kompanija sėdi. Iš kitos pusės, kur jam daugiau sėdėti? Žodžiu, ir jis peržiemojo. Sezono atidarymo proga įpylė kelias čierkas baltakės. Pasiraukiau, bet nedrįsau atsisakyti. Tik Babai nepasisekė, ranką prieš dvi savaites susilaužė. Nudrožiau prie griovio, prie beržų. O ten į penklitrinius bambalius sula varva.

Aš paėmiau ir sau į gerklę gerą litrą susivarvinau. Atsigaivinęs puoliau darbų dirbti: nugenėjau žemesnes obelų šakas, ant žaizdų užtepiau sodininko tepalo, susitaisiau kalkinį mišinį metaliniam kibirenutepiau vaismedžių kamienus.

Gražu pažiūrėt, štai kur tikrasis dizainas! Troba irgi peržiemavojo, pietiniam gale atidariau langus, pravėdinau. Tuo metu grįžo iš Šiauliųiš ligoninės, praleisti savaitgalį Bebras, tai yra Dainius, Reginos sutuoktinis. Tas irgi pražiemavojo.

Vos spėjau apsidirbti, teko bėgti į stotį, nes traukinys išvažiuoja Pasirodo, be reikalo bėgau. Tokio traukinio nebėra, pakeitė tvarkaraštį.

Kitas po valandos. Nusipirkau bilietą, neskubėdamas grįžau į trobą. Pailsėjau, ir vėl atgalios į stotį. Kadangi išmanusis aparatas išsikrovė, mano orientavimasis laike patyrė tikrą pažeminimą - nuvažiavo traukinys prieš pat nosį! Greitasis pažintys canterbury kubos nespėjau mašinistui atsisveikinimui pamojuoti.

Teko klibinkščiuoti su maišais pelenų kaimyno Viktoro žmona per žiemą pritaisė, kad mama galėtų daržą patręšti į autobusų stotį. Viktoras su žmonai irgi pražiemavojo. Visi laimingai sulaukėm gražaus pavasario. O ir varnėnai peržiemavoję svetimose šalyse jau parskrido! Rašau šiek tiek atbuline data, ir tai suprantama. Smagiai ir netgi labai širdingai atšvenčiau savo sunkiai besuskaičiuojamą gimtadienį. Pradėjau jį paankstinęs diena, kovo 1 - ąją, nes kovo 4 pirmadienį iš pat ankstyvo ryto turėjau prisistatyti į užimtumo tarnybą.

Žodžiu, kad būtų laiko "atsigauti". Bet planai ne visada susirikiuoja taip, kaip juos suplanavai. Auksinė taisyklė. Kovo greitasis pažintys canterbury kubos paskambino Vaiva ir paprašė pagalbos - jos tėvui reikia iš miško parsivežti medienos malkoms.

Teko sutikti. Taigi atšventėme kukliai kovo 1, o kitądien per patį gimtadienį kartu su Batsiuviu prikabinau ir pamočnikus išlėkėme į mišką. Diena buvo nuostabi - švietė ir šildė saulė, miškas kvepėjo didžiulėmis pušimis ir eglėmis. Be mūsų buvo dar du talkininkai - prieš darbą gaivinosi Švogerių 7,5 alumi.

Linkstu Ten: 07/01/ - 08/01/

Kitokių pas mus net nepardavinėja, be jokio apgailestavimo pasakė vienas. Visgi visi dirbom šauniai ir našiai, dėl to atsidėkodami Vaivos tėvai iškėlė vaišes - ne švogeriams, tik mums su Batsiuviu. Šiek tiek prisiragavom. Tik grįžus į Šiaulius laukė kiti svečiai - broliai Puklevičiai iš paties Vilniaus su keturiais buteliais po du vyno ir šampano užvirto pasveikinti. Šiek tiek prisiragavom, o daugiausiai Dariukas. Kitą dieną - kovo 3 - bandžiau labai saikingai "atsigauti": nunešiau vienakojui vis dar negali sulūžusios kojos priminti Gintarui mano mamos išvirtų cepelinų.

Cepelinai pavyko, užgėrėm kukliai vyneliu. Paskui drožiau balsuoti už miesto merą. Deja, lemtingas kovo 4 rytas išaušo ne toks šviesus, kokį buvau "suplanavęs". Teko drožti į susitikimą su konsultante sunkios širdies ir kepenų. O ši nedvejodama apkaltino mane "motyvacijos stoka" ieškant vadybininko svajonių darbo.

Neturėjau nuotaikos paprieštarauti, nes buvo, oi buvo, josios priekaište tiesos. Suveblenau kažką apie persikvalifikavimo galimybę. Betgi vadybininko profesija priskiriama prie itin paklausių, ko dar reikia? Jei būčiau turėjęs po ranka tą paklausų diplomą ir degtukų, būčiau čia pat prie akių sudeginęs.

Ieškoti šiame dienoraštyje

Kokios kitos paklausios profesijos? Lyg ir virėjo. Ot, aš juk visada kepu ir verdu su meile, kitaip ir nemoku! Dirbčiau kokioj valgykloj, pramoniniais kiekiais lipdyčiau cepelinus ir kitus tautinius delikatesus. Išėjau iš tarnybos didžiai susimąstęs. Gerai, kad tuo momentu Batsiuvys paskambino.

Pasivaikštinėjome po centrinį parką, apraminom dūšią. O antradienį juk Užgavėnės. Kepė mama blynus, su spanguolių uogiene kirtau. Vėliau pas Gintarą drožiau, ten irgi blynus su braškėmis kirtau, gaiviaisiais alaus gėrimais užgerdamas. Taip va ir praėjo mano sunkiai besuskaičiuojamo gimtadienio šventės. Ne taip ir prastai, nes šventes reikia švęst.

Nieks kits už tave to nepadarys. Jis — pradžia. Aš dėkoju tau, kad gyvenu. Ir naujasis gyvenimas pajunta jėgą, veržiasi veikti, žengia į beateinančią dieną su jos uždaviniais.

Tai šventoji rytmečio valanda, kada gyvybe iš giliausių savo būties gelmių siunčia Dievui tyrą tvarinių padėką. Ji pakyla naujai kūrybai ir žengia prie dienos darbo, atėjusi iš Dievo ir stiprinama jo jėgos. Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo skambinti ajmer pažintys. Iš tavo rankos ir šviesi darbų diena. Iš tavo rankos man ir laimė mano krito Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena. Ant tavo delno mūsų tėviškės sodybos, Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai, Ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus, Kol savo rankoj kaip balandį ją laikai.

Tu esi čia ir kiekvienoj vietoj — regi mane, žinai mano mintis ir jausmus, pažįsti visas mano negalias. Tavo akyse nieko nėra paslėpta, ir nieko tau nėra nežinoma. Garbinu tave, myliu visa širdimi, noriu visomis jėgomis tau tarnauti.

Dėkoju tau už tiek daug geradarybių, o ypač už tai, kad man į pasaulį ateiti leidai, kad per šv. Dėkoju, kad tavo malonės dalyviu man leidai būti ir savo džiaugsmo dalį man žadi tarp išrinktųjų. Aukoju tau visa, ką turiu — kūną ir sielą, jėgas ir darbą, pastangas ir pasiryžimus. Palaimink juos, kad nieko neliktų, kas būtų neįkvėpta tavo meilės greitasis pažintys canterbury kubos netarnautų tavo garbei. Stiprink mano jėgas, kad išvengčiau pikto, gyvenčiau kilnioje dvasioje, nieko nepapiktinčiau ir visa daryčiau ta mintimi, kuria gyveno žemėje tavo Sūnus Jėzus Kristus.

Kristau, dieviškasis tobulybės pavyzdy, noriu tave sekti ir būti į tave panašus : romus, nusižeminęs, skaistus, uolus, kantrus, gailestingas. Noriu mylėti dangaus Tėvą ir vykdyti jo valią, kaip tu vykdei. Per tave, mūsų Viešpatį. Per Kristų, tavo Sūnų. Angele Sarge, šv.

pažintys palyginti realiame gyvenime

Antanai, ir visos palaimintosios dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Tau šlovė ir gyrius, garbė ir palaima. Tau vienam tai priklauso, ir niekas iš žmonių nėra vertas tave minėti. Būk pagarbintas, mano Viešpatie, visų kūrinių, o ypač šviesios valdovės, mūsų sesers saulės, kuri neša dieną ir teikia šviesą. Kokia graži ji ir spindinti savo žėrėsiu, kaip nuostabiai ji liudija tave, o Augščiausiasis!

Būk pašlovintas, mano Viešpatie, brolio mėnesio ir žvaigždžių, kurias tu sukūrei danguje stebėtinai žiburiuojančiuose toliuose. Būk pagarbintas, mano Viešpatie, brolio vėjo, oro, debesynų, giedros ir audros, kuriais tu gaivini kūrinius ir leidi jiems tarpti. Būk pašlovintas, mano Viešpatie, brolio vandens, kuris toks naudingas, paprastas, puikus ir tyras!

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, sesers ugnies, kuria tu naktį nušvieti, kuri tokia žavi, maloni, stipri ir pažintys ir piršimasis patarimai galinga! Būk pašlovintas, mano Viešpatie, mūsų sesers bei motinos žemės, kuri palaiko, valdo ir išduoda visokį vaisių, žolę ir margaspalves gėles.

Būk išaugštintas, mano Viešpatie, tų, kurie pakelia silpnybę ir nuliūdimą ir yra atlaidūs iš meilės tau. Palaiminti, kurie ištveria taikoje, nes tu, o Augščiausiasis, juos apvainikuosi. Būk pašlovintas, mano Viešpatie, mūsų sesers mirties, kurios joks gyvasis negali išvengti. O vargas tiems, kurie sulaukia jos sunkioje nuodėmėje! Palaiminti, kurie nusilenkia tavo švenčiausiajai valiai, nes jiems antroji mirtis nieko pikto nepadarys. Garbinkit ir girkit mano Viešpatį, dėkokite ir tarnaukite jam savo nusižeminimu.

Pridėkim prie šių aplinkybių lengvą kaip šapas lėktuvėlį, kurio sparnai taip ir nori susiglausti, variklį, dėl kurio beliko melstis, kad veiktų ir rūką, kuris dengė vandens paviršių didžiąją skrydžio dalį. Degalų atsargos irgi neteikė daug vilčių.

Kai tik orai pasitaisė Hariet išsirengė į kelią. Hamelis mėgino dar kartą ją atkalbėti, bet gavęs neigiama atsaką galantiškai patikrino lėktuvą. Ankstyvą metų balandžio 16 dienos rytą Hariet prabudo pusę ketvirtos ryto ir su visas savo manta išskubėjo į Doverio aerodromą, kur jos jau laukė sunerimę draugai. Oro sąlygos buvo idealios — visiškai giedras dangus ir kas labai svarbu — jokio vėjo.

Bet visgi jai teko paskubėti ir išskristi anksčiau, nei kils vėjas. Hariet Kvimbi pakilo ryto pamosavo sparnais Doveriui ir plačiu lanku ėmė kilti aukštyn. Visiškai nesimatė Prancūzijos krantų, nes juos dengė kylanti migla.

Kol kas nebuvo jokio vėjo. Lygus aerodromo laukas sutekė puikias starto galimybes. Aš paisiau misterio Hamelio perspėjimų dėl šalčio skrendant virš sąsiaurio ir greitasis pažintys canterbury kubos tam pasirengiau. Po atlasiniu kostiumu su vilnoniu pamušalu apsivilkau dvejus apatinius šilkinius marškinius, virš jo — ilgą vilnonį greitasis pažintys canterbury kubos, o ant jo — amerikietišką lietpaltį.

Ant pečių užklojau platų ruonio kailiuką. Bet ir tai nepatenkino rūpestingų mano draugų. Paskutinę minutę kažkas iš jų perdavė man didelę karšto vandens pūslę, o misteris Hamelis primygtinai reikalavo, kad pririščiau ją prie savo liemens, kaip kokią didžiulį medalį.

Buvo pusė šešių ryto, kai mano lėktuvas atsiplėšė nuo žemės. Pasirengimai buvo trumpi - keli greiti ir nuoširdūs rankų paspaudimai ir variklis pradėjo veikti apsukų per minutę greičiu.

Dariaus Taugino tinklapis, kad jį kur!

Pakėliau ranką ir daviau signalą atleisti mane. Po to pakilau. Variklio garsas užgožė apačioje esančių žmonių šūksnius ir sveikinimus. Po kelių akimirkų jau buvau ore ir nuolat kilau didžiuliu ratu. Po ies sekundžių jau buvau pusantro tūkstančio pėdų aukštyje apie metrų.

Iš čia matėsi Doverio pilis, ji dalinai greitasis pažintys canterbury kubos migloje ir pajutau artėjančią grėsmę. Netrukus praskridau uolas ir jau buvau greitasis pažintys canterbury kubos sąsiaurio. Didėjantis rūkas netrukus apgaubė mane migla. Nesimatė Miestas pažintys atsiliepimai krantų, aš nieko nemačiau nei prieš save, nei po savimi, tad vienintelis darbas dabar buvo akylai stebėti kompaso rodyklę.

Norėdama išskristi iš debesų nuleidau lėktuvo nosį ir tai atnešė nemažai bėdų — užsipylė karbiuratorius ir variklis ėmė veikti su pertrūkiais. Išlyginau vėl ir pasirengiau leistis ant vandens, tikėdama kad smūgis bus kaip įmanoma švelnesnis. Tačiau čia variklis vėl pradėjo veikti ritmingai.

Mano rankas dengė ilgos škotiškos vilnonės pirštinės — jos patikimai saugojo nuo šalčio ir rūko; bet lėktuvas pasidengė drėgme, mano veidas taip pat rasojo, tad turėjau užsidėti akinius, o pro juos labai blogai matėsi. Nuskrisdavau po mylią per minutę. Atstumas nuo Doverio iki Kale — tik 25 mylios ir aš žinojau, kad jau turėčiau matyti žemę, jei tik nusileisčiau žemiau debesų.

Iš pėdų aukščio apie metrų nusileidai iki tūkstančio. Tiesiai į veidą švietė saulė, o mano žvilgsniui atsivėrė balta ir smėlėta Prancūzijos pakrantė. Buvau laiminga, bet negalėjau rasti Kale. Aš gerai žinojau kranto liniją, tačiau niekaip negalėjau nustatyti, kur esu. Pasiryžau išžvalgyti vietovę iš arčiau, nusileidau į pėdų aukštį ir pasukau pagal krantą. Netikėtai kilo vėjas ir ėmė ristis didelės bangos. Ieškodama tinkamos aikštelės nuskridau nedidelį atstumą gilyn į žemyną.

Apačioje mačiau sudalintus žemės sklypus, tad nenorėdama gadinti fermerių laukų, nusprendžiau tūpti ant pajūrio smėlio. Man pavyko iš pirmo karto. Iššokau iš savo lėktuvo — pakrantėje daugiau nieko nebuvo. Bet tai truko tik kelias akimirkas — iš visų pusių link manęs bėgo vyrai, moterys ir vaikai. Visi jie plepėjo prancūziškai, tačiau man pavyko suprasti, jog jie žinojo, kad perskridau sąsiaurį.

Šie paprasti žvejai žinojo, kas įvyko. Laimingo atsitiktinumo dėka Hariet Kvimbi nutūpė netoli Hardelot, kur buvo Blerio angaras. Tai buvo už 25 mylių nuo Kale, kur ji planavo atskristi. Vietiniai žvejai vaišino ją šampanu ir nešė ant rankų. Tos dienos nuotraukose užfiksuota laiminga ir triumfuojanti Hariet.

Ji dėvėjo spalvingą, gerai prigludusį žydrą šilkinį kostiumą su kepure gobtuvu ir pilka kailine mantija, vandens nepraleidžiančiu apsiaustu ir ruonio kailiuku. Skrendant plaikstėsi mėlyno šilko skraistė. Nepaisant to, kad Hariet pasiekė milžinišką tais laikais pergalę, ji nesusilaukė tokio dėmesio, kokį prieš tris metus pelnė Lui Blerijo.

Trumpas, bet turiningas gyvenimas Po šio skrydžio Hariet Kvimbi grįžo į Niujorką kaip dviejų kontinentų įžymybė ir atnaujino parodomuosius skrydžius. Ten aviacijos šventės jau buvo rengtos ir metais. Šis sąskrydis nesisekė jau nuo pat pradžių — vietinių rėmėjų grupė susikivirčijo su Amerikos Aeroklubu, kuris nustatinėjo taisykles visuose sąskrydžiuose. Todėl daugelį įžymybių surinkusi aviacijos šventė baigėsi su dolerių skolomis ir nutrauktomis licencijomis septyniems pilotams.

Negana to, šis sąskrydis atnešė dviejų svarbiausių asmenų mirtį.

tėvystė bendrai žvaigždžių pažintys

Antroji sąskrydžio diena — liepos 1-oji prasidėjo gerai, vyko sėkmingi skraidymai. Pasibaigus varžyboms, prieš šeštą vakaro Kvimbi buvo paprašyta paskraidinti renginio organizatorių Viljamą Vilardą William Willard.

Jie turėjo skristi apie aštuonias mylias į įlanką ir aplenkti Bostono švyturį. Žinomo piloto Čarlzo F. Vilardo tėvas Viljamas prieš dvi dienas metė monetą su kitu savo sūnumi Hariu, norėdami išsiaiškinti, kuris iš jų galės paskraidyti keleivio vietoje su garsiąja lakūne. Laimėjo tėvas ir dabar jis tikėjosi, kad šiuo skrydžiu padarys sau ir jo rengiamam šou gerą reklamą. Juk jis investavo į šį reikalą nemažus šeimos pinigus. Po ja į kairę ir į dešinę tiesėsi balti sparnai.

Didžiulis, beveik 90 kilogramų sveriantis Vilardas įsiropštė į sėdynę už Hariet nugaros ir atsainiai paskyrė Erlą Ovingtoną Earle Ovington vietoje savęs, bet tik tuo atveju, jei pateks į katastrofą Lėktuvo svorio centras buvo ties sparnais, todėl Vilardo svoris padėjo išlaikyti pusiausvyrą.

Mat kai Kvimbi skraidydavo viena, pakraudavo į keleivio vietą smėlio maišą. Tai padėdavo apsisaugoti nuo pernelyg didelio uodegos kilimo.